Fotoblogas
Aistė ir Jonas. Vestuvės Kėdainiuose. Lithuania wedding
Balandžio 06, 2016
Apie šias vestuves norisi pasakoti labai daug, tačiau žodžiai ne visada būna iškalbingi. Iš savo pusės dalinamės nuotraukomis, nes vaizdais pasakoti istoriją apie Jus mums sekasi daug geriau. Tačiau šį kartą paprašiau nuotakos Aistės papasakoti ir prisiminti savo vestuvių dieną, pasiruošimą jai ir tai kokios mintys aplanko dabar, jau praėjus beveik metams po šventės. Tikiu, kad pasakojimas bus tikrai naudingas būsimiems jauniesiems.
"Visą šventę koordinuoti padėjo "Šilko garsas" - sesė Roberta ir Gediminas. Jie iš anksto suderino ceremonijos eigą su kunigu, muzikinius intarpus, skaitinius ir kitas detales. Muzikinį repertuarą ceremonijos metu patikėjome išrinkti jiems patiems. Ir dėl to viskas buvo pasakiška. Nežinojom, ką išgirsim tais ypatingais momentais, o kai išgirdom, rodos geriau ir negalėjo būt. Tik stengiausi nežiūrėt į sesę, kad ašaroms neapsipilčiau. Gitaros ir smuiko garsai šilku užpildė visą bažnyčią. Buvo labai jautru, harmoninga, šilta.
Vestuvių planavimas buvo vienas malonumas. Pradėjome ruoštis balandžio antroje pusėje, nustatėme datą rugpjūtį, viską užsakėme, susitarėme, o birželį sugalvojome pakeisti šventės vietą, dėl ko teko keisti net vestuvių datą, ceremonijos laiką, perdaryti kvietimus (pusė jų jau buvo išsiųsta) ir viską pergalvoti iš naujo. Bet viskas tik į gerą, geriau pasiryžti drąsiems pokyčiams, negu laukiant šventės vis galvoti, kad turbūt suklydai ir nebus taip kaip norėtum. Mums be galo pasisekė, kad šventę organizuoti padėjo patys nuostabiausi žmonės, kuriais pasitikėjom 120 procentų. Ir tas pasitikėjimas absoliučiai pasiteisino. Rengiant vestuves atsitiko didelė laimė tiek puikių, įdomių, nuoširdžių, talentingų žmonių sutikti. Verta pasitikėti profesionalais, jie tikrai žino ką daro ir savo rezultatais pranoksta lūkesčius. Verta palikti darbo atsitiktinumui ir nesuplanuoti visko iki smulkių detalių, juk taip įdomiau ir smagiau, ir įtampos mažesnės. Kartais iš anksto kruopščiai suplanuotas scenarijus netenka prasmės, kai matai, kad tą minutę, kai pagal planą turi vykti pats smagiausias žaidimas, svečiai lauke ant pievos susėdę klausosi linksmų senelio pasakojimų apie tai, kaip jaunystėje bandė užkariauti močiutės širdį. Nori ar nenori, be improvizacijos tą dieną neapsieisi. Tam puikiai tinka ne iš anksto smulkiai surašytos natos, o pagrindiniai akordai/akcentai/svarbiausios gairės. Viskas savaime puikiai įvyksta. Kitaip tą dieną ir būti negali.
Pavyzdžiui, iki vestuvių nieko nežinojau, kaip vyks išlydėjimas iš namų. Net nekalbėjome su jaunikiu, ar jis savo namuose pasipuoš, ar pas mane. Ir štai, man nieko nežinant, paslapčia jis visas pasidabinęs atvažiuoja į mano namus su karieta ir savo saksofonu, lietui lyjant prie namų durų sugroja "Besame mucho". Kaip pasakoj sėdam į karietą ir išvažiuojam. Čia jau mama su jaunikiu susimokė. Tądien daug malonių staigmenų tėvai paruošė. Išlydint iš namų laimindami įteikė mamos apnertą baltą nosinaitę, auskarus (kuriais jaunoji užmiršo apsirūpinti). Vakaro metu tėvai padovanojo skrynią, kurioje sukrauta vaikystė - pirmųjų plaukučių sruogelė, mamos rašytas naujagymio dienoraštis, vardo rinkimo knygelė, krikšto žvakė, jau iškeliavusios prosenelės mano vestuvėms nerta nosinaitė, pirmieji mano siuviniai, nuotraukos ir kiti brangūs dalykai. Šeimos nariai, artimieji buvo pagrindiniai pagalbininkai ruošiantis vestuvėms. O prie ko mylinčios rankos prisiliečia, viskas tampa gera.
Šeimos židinio idėja - mano mamos. Tai buvo visiška staigmena mums. Ją padėjo įgyvendinti keramikė iš Kėdainių Jurgita Grigarienė ("Jurgos keramika"). Ji iš anksto nulipdė molinį pagrindą, o svečiai, belaukdami mūsų grįžtančių į šventės vietą, molio gabalėliuose lipdė savo linkėjimus, mūsų židinio globėjus, kurie smagiai nutūpė ratu ant paruošto indo. Dar "gyvą", minkštą, šiltą šeimos židinį su degančia žvake vidury mums į rankas perdavė tėvai. Buvo labai ypatinga ir jautru. Vėliau židinį trumpam atidavėm keramikei, kuri jį nuspalvino ir išdegino. Rezultatas nuostabus! Tai pats brangiausias mūsų šeimos daiktas, kuris stovi garbingiausioje namų vietoje. Kasdien žiūri į jį ir prisimeni brangiausius žmones, šventės akimirkas. Žiūri ir galvoji, jau ir tas linkėjimas išsipildė, ir šis, ir anas jau pildosi... O jaukaus židinio viduje vis kažkas gyvena - deganti žvakė, samanose sugulę velykiniai margučiai, o netrukus ir pirmieji sodo vaisiai.
Ypatingas dalyvis vestuvėse yra fotografas. Tai turi būti jausmo žmogus. Ir mums be galo pasisekė, kad Rūta buvo šalia. Nuo pat pirmo mūsų susitikimo pajutom vieni kitus ir daugiau nieko nereikėjo, užplūdo pasitikėjimas ir tikėjimas, kad viskas bus nuostabiai. Ir buvo daugiau nei nuostabiai. Su tokia meile, nuoširdumu, atsidavimu, džiaugsmu. Viskas taip natūraliai ir harmoningai. Paprastai, bet ypatingai. Labai gera buvo turėti fotosesiją prieš ceremoniją. Nors iš pradžių buvo prieštaravimų, bet tikrai džiaugiamės, kad taip atsitiko. Tai buvo ypatingas laikas, susikaupimas, pabuvimas ramybėje dviese, pasiruošimas. Mes tiesiog buvom, o fotografės į mus žiūrėjo. Viskas supernatūraliai ir nesurežisuotai. Rezultatas - mes be galo laimingi. Ačiū, tau, Mieloji!"
Tai buvo tikra ŠEIMOS šventė, taip jautriai ir šiltai praėjo diena, kad ne kartą teko vestuvių fotografei už kameros braukti ašarą. Tiesa sakant ne kartą ir žiūrint nuotraukas. Visa ramybė ir lengvumas, dėmesys vieni kitiems ir tiek meilės aplink, tik rink ir dėk visą į atsiminimų knygą.
Santuokos ceremonija – Dotnuvos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Jaunosios suknelė – Nijolė Kacevičienė
Jaunikio kostiumas – Baltman
Jaunikio varlytė – E. Lash
Jaunosios makiažas – Algė Sutkevičienė
Jaunosios šukuosena – Motulė Gamta :)
Puokštės – DK dizainas
Vakaro vedėjas – Šilko garsas
Šventės vieta – Sodyba "Varnupė"
Tortas – Kepinių namai
Kvietimai – nuotakos rankų darbas
Vestuvių stilius – vintažas
Vestuves planavo – patys jaunavedžiai
Tau gali patikti